Dienų Senovio Legenda

  Seniai, seniai,

 Ant tolimos žvaigždės,

Iškilmingam pokalbiui

susirinko Didžioji Taryba.

Visų jų pečius

Slėgė klausimas:

 Koks Žemės likimas?

 Ką daryti su žmonija?

Planeta nešė

Sunkią nesutarimų bei nesantaikos naštą.

 Žmonės užmiršo

Gyvenimo prasmę.

Jie netgi pradėjo

Vaikščioti keturiomis.

Jų sielose bei akyse

Nebeliko Dievo šviesos.

„Žemė privalo būti sunaikinta“  

Paskelbė Kosminė Taryba.

„Ir jos energija sugrąžinta

„Pagrindinei Jūrai“

Aš, Sanat Kumara,  

Pakilau iš savo krėslo

 Ir pasinaudojęs galimybe

Tariau, ten susirinkusiems:

,,Suteikime jiems galimybę,

 Ir galbūt su laiku

 Jie prisimins,

Kad kažkada buvo Dieviški“.

„Jei jūs sutiksite,

Aš parodysiu jiems teisingą kelią,

 Būsiu jų vedlys.

Atnešiu malonę Terai“.

„Mano sūnau“,  pasakė vyresnysis,

„Tu juk puikiai žinai Įstatymus,

Būsi pririštas prie Teros tol,

 Kol tavo būrys pagausės“.

„Tam, kad įtikintum jos žmones,

 Liepsna, kuri yra tavo širdyje

 Privalo įkvėpti juos mylėti,

Ir tapti Laisvės žvaigžde“

„Žmonių vaikams – tai nauja pradžia.

Su tavo malone

 Mes jiems suteikiame

Naująjį Dieviškąjį planą.

                                    

Prieš sugrįždamas namo

 Aš dėkingai priklaupiau prieš Didįjį Baltąjį Sostą,

 Kur ką tik palaiminęs mane

Sėdėjo Tas –  Kuris Neturi Vardo.

„ Mano sūnau, jie Tave vadins,

“Dienų Senoviu“,

Didžiosios dvasios pagalba,

Kuri tūno Tavyje,  suteik jiems Šlovę ir Garbę.

Kosmose Tu žinomas

Kaip Amžinai Jaunas,

 Lai tavo žodis veržiasi į priekį

Kaip tiesos šaltinis.

Aš suteikiu Tau,

„AŠ ESU TAS KAS AŠ ESU“

 Dvasią, Sandoros skrynią,

Ir įkūnytą Ėriuką.

Ant mano pečių nusileido

Šviesos, Galios, Šlovės,

Garbės, Meilės, Išminties

Bei Galybės mantija.

Aš atsisveikinau su Taryba

Ir grįžau į savąją žvaigždę,

Kur manęs laukė Venera

 Ir Šventieji Kumaros.

Sparnuotasis pranašas

Atnešė Kosminės Tarybos nutarimą:

Žemei buvo suteikta

Galimybė.

Duktė Meta pasitiko

 Mane su bučiniu:
„Tėve, mes dėkingi

Už tavo drąsą ir tikėjimą“.

Nors Ir šventėme

Tą naktį,

Surengdami didelę šventę,

Mūsų širdis slėgė liūdesys.

Negalėjome užgniaužti skausmo,

Kuris draskydavo širdį

Kaskart pagalvojus apie tuos,

Kurių pasiilgsime.

 Praeis amžinybė

Kol vėl susitiksime,

Kol pasieksime savo tikslą,

Kol pergalė bus mūsų rankose.

Lyg taikos šešėlis,

Mus apgaubė saulėlydis.

Dvilypė žvaigždė

Spindėjo tolumoje.

Aš pažvelgiau į kalnus ir nustebau.

Mano akį patraukė

Nuostabios šviesos spiralės,

Kabančios danguje.

Tai buvo

Šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai

 Mano vaikų sielų.

Jos džiaugsmingai artėjo prie mano rūmų.

Brolijos himnas

 Kuris skambėjo,

Vis dar girdimas šiose vietose:

 Tai buvo savotiška odė džiaugsmui.

Jie pasiekė balkoną

 Kuriame buvau,

Sustojo ir pakėlė akis į viršų.

Stovėdami po violetiniu dangumi,

Jie kreipėsi į mane.

Pažvelgiau į jų vedlį,

Mano mylimą sūnų,

 Kurio ištikimybė buvo tvirta.

„Tėve, tarė jis,

Mes girdėjome apie Tavo pasižadėjimą,

 Nenuvilsime Tavęs,

 Kovosime kartu.

Padėsime nešti

Meilę

Bei šviesą,

 Kovosime Tavo vardu.

Visada saugosime

 Tavo užnugarį

Bei pirmieji keliausime į Žemę,

 Kad suvaldytume blogį“.

Jų meilė bei ištikimybė  palietė mūsų širdis,

Negaliu žodžiais nusakyti

Kaip buvome sujaudinti,

Jų maldos įkvėpė naujos gyvybės.

Visi šimtas keturiasdešimt keturi

Tūkstančiai sielų,

Aš bei mano dama raudojome iš džiaugsmo

Kol angelų legionas stovėjo šalia.

Tada aš įsakiau

Šimtas keturiasdešimt keturiems

Tapti mūsų pranašais

 Ir keliauti į Žemę.

Skraistė buvo nutraukta,

 Rojus paliktas užnugary,

Įsikūniję į žmogiškąjį kūną

Jie gimė iš naujo.

Nei pilys, nei rūmai

Netaps jų žmogiškaisiais namais,

 Greičiau jau lūšnos, uolos bei trobelės.

Nuolankios širdys iškaltos iš akmens.

 Jie subręs ir išaugs

Taip kaip žmonės,

Tačiau jų sielos nenurims

Ir reikalaus nušvitimo.

Tai bus gilūs,

Vidiniai prisiminimai,

 Kurių neįmanoma ištrinti.

Nuostabus bei didingas miestas bus jų likimas.

Atėjo diena kai jie susiruošė iškeliauti.

Palikę šeimą bei draugus

Jie išvyko ieškoti

 Mėlynojo horizonto, Šventosios Žemės.

Jų širdys buvo pripildytos aistros,

Kuri nenurimo

Nei dieną nei naktį.

Tik intuicija juos vedė į reikiamą vietą.

Šie nuostabūs piligrimai

 Atkeliavo iš keturių žemės kampų,

 Didieji sielos kariai,

 Perėjo dangų, vandenį bei žemę.

Likimas jiems

 Paskyrė vietą – Gobio jūrą.

 Tik ten šie vyrai galėjo

 Įgyvendinti savo tikslą.

Piligrimai atvyko

 Į reikiamą vietą,

 Ir vienas iš jų

Pranešė apie savo viziją:

„Mes privalome pastatyti

Žvilgantį baltą miestą,

Kuris primintų

Dieviškąją Veneros architektūrą“.

Prabangioje, žaliuojančioje saloje

Mūsų žygis – Septynios šventyklos.

Sukoncentruoti

Šventąją ugnį gipso buveinėje.

 Pirmoji mūsų užduotis

 Bus nuostabaus grožio tiltas,

Virš safyro spalvos vandenų,

Kad kiti galėtu juo eiti.

Suformuotas iš tyro balto marmuro,

 Inkrustuotas geriausiu auksu,

 Nuklotas mielais cherubinais,

Kels prisiminimus apie Dienų Senovį.

Prakaitas bėgo jų kakta

 Kol jie tempė akmenis ir metalą.

 Nuo šios užduoties pradžios

Praėjo 900 metų.

Iš kaimyninių kalvų,

 Milžiniškos minios laukinių žmonių

 Juos puolė ir naikino kas jau buvo pastatyta.

 Jų kosminis tikslas vis būdavo užlaikomas.

Nusiteikę ryžtingai,

Piligrimai dirbo skubiai,

 Kildami iš griuvėsių tose vietose

Sodindami medžius.

Salos viršūnėje iškilo

 Pagrindinė šventykla,

Kurią vieną dieną,

Šventosios Sanat Kumaros pėdos, lies.

Dvylika marmurinių laiptų

 Vedė į sostą,

Kuris buvo įrėmintas

Tobulybės bei paauksuoto kupolo.

Milžiniškos auksinės durys

 Žėrėjo saulės spinduliuose,

Tarytum gigantiškas veidrodis

Kuris sveikino kiekvieną.

Aukšti medžiai buvo išrikiuoti palei kelią

 Kuris vedė link vartų.

Ten buvo atsispindintys baseinai,

 Vaivorykštiniai fontanai bei išraiškingi gėlių parketai.

Sukurta – šventa vieta.

 Ten vyravo brolybė,

Statytojai pavadino ją Šambala,

 Kad primintu jiems namus. Užduotis buvo įvykdyta.

 Altoriai buvo papuošti delikačiomis gėlėmis,

 Surinktomis nuo kvapniausiu krūmų.

 Sanat Kumara jau turi ateiti,

Nes laiko liko  nebedaug.

 Nusileisti į Žemę

Su savo pasišventusiais asistentais.

Su skaudžiu apsikabinimu jis atsisveikino su savo dama

 Ir pakilo nuo vakarinės žvaigždės į žvaigždėtą kosmosą.

Susirinkusios sielos

Skyrė jam garbinančius himnus.

 Jis nuoširdžiai juos palaimino

 Savo mylinčiu žvilgsniu.

Tada,  visų nuostabai,

Viduryje nuostabaus,

Šviesaus tako,

 Jis išnyko lyg milžiniška kometos uodega.

 Šambaloje,

 Statybininkai laukė savo valdovo

Sulaikę kvapą, tam,

Kad Žemė būtų nuraminta.

Paukščių čiulbėjimas buvo nutildytas,

Jūrų bangavimas nuramintas,

Visa gamta nutilo

 Šią įsimintiną akimirką.

 Lėtai bei didingai

Jo pėdos palietė žemę,

 Visa gyvybė pajuto jo buvimą,

Nors nebuvo nė garso.

Padvelkė taika, viltimi bei komfortu,

Visos sudrumstos sielos – nusiramino.

 Jo Didžioji Dvasia  

Apėmė visus miškus, ežerus bei kalvas.

Nuvytusios, nuglebusios gėlės

 Pražydo įgijusios

Naujos stiprybės.

Vaikų juokas vėl suskambėjo.

 Statybininkai, apimti laimės

 Bei nebesibaimindami,

Dėkingai parklupo

Pagarbinti savo Valdovą.

 Tada,

Ant altoriaus,

Dienų Senovis

 Galingu mostu uždegė

Akinančią liepsną.

Triguba bei nemirtinga,

Rožine, Geltona bei Mėlyna.

 Meilės, Išminties bei Galios Šaltinis.

 Brangioji gyvybė – atgimė iš naujo.

Kiekviena mirganti liepsnelė

Skleidė filigranines gijas,

 Kurios jungė visų širdis

Į mistišką tinklą.

 Krizė baigėsi,

Planeta išliko.

Žemė atgijo naujam,

Aukso amžiui.

Šios istorijos pabaigą

 Sukurti skirta Jums,

Beieškant savo sieloje

 Raktų kuriuos ji slepia.

Užmerkit akis  ir pabandykit įžiūrėti

 Savo didingą, Triklostę Liepsną.

Paslėpti giliai širdyje,

Yra tavieji Dvasiniai reikalavimai.

 Jie pulsuoja bei dega,  

Stiprėja bei sukasi neapsakomai stipriai.

 Tam, kad atrastum savąją misiją.

 Kad ir Tu galėtum nušvisti.

(Lanello)

Iš anglų kalbos vertė Agnė Konciūtė