Seniai, seniai,
Ant tolimos žvaigždės,
Iškilmingam pokalbiui
susirinko Didžioji Taryba.
Visų jų pečius
Slėgė klausimas:
Koks Žemės likimas?
Ką daryti su žmonija?
Planeta nešė
Sunkią nesutarimų bei nesantaikos naštą.
Žmonės užmiršo
Gyvenimo prasmę.
Jie netgi pradėjo
Vaikščioti keturiomis.
Jų sielose bei akyse
Nebeliko Dievo šviesos.
„Žemė privalo būti sunaikinta“
Paskelbė Kosminė Taryba.
„Ir jos energija sugrąžinta
„Pagrindinei Jūrai“
Aš, Sanat Kumara,
Pakilau iš savo krėslo
Ir pasinaudojęs galimybe
Tariau, ten susirinkusiems:
,,Suteikime jiems galimybę,
Ir galbūt su laiku
Jie prisimins,
Kad kažkada buvo Dieviški“.
„Jei jūs sutiksite,
Aš parodysiu jiems teisingą kelią,
Būsiu jų vedlys.
Atnešiu malonę Terai“.
„Mano sūnau“, pasakė vyresnysis,
„Tu juk puikiai žinai Įstatymus,
Būsi pririštas prie Teros tol,
Kol tavo būrys pagausės“.
„Tam, kad įtikintum jos žmones,
Liepsna, kuri yra tavo širdyje
Privalo įkvėpti juos mylėti,
Ir tapti Laisvės žvaigžde“
„Žmonių vaikams – tai nauja pradžia.
Su tavo malone
Mes jiems suteikiame
Naująjį Dieviškąjį planą.
Prieš sugrįždamas namo
Aš dėkingai priklaupiau prieš Didįjį Baltąjį Sostą,
Kur ką tik palaiminęs mane
Sėdėjo Tas – Kuris Neturi Vardo.
„ Mano sūnau, jie Tave vadins,
“Dienų Senoviu“,
Didžiosios dvasios pagalba,
Kuri tūno Tavyje, suteik jiems Šlovę ir Garbę.
Kosmose Tu žinomas
Kaip Amžinai Jaunas,
Lai tavo žodis veržiasi į priekį
Kaip tiesos šaltinis.
Aš suteikiu Tau,
„AŠ ESU TAS KAS AŠ ESU“
Dvasią, Sandoros skrynią,
Ir įkūnytą Ėriuką.
Ant mano pečių nusileido
Šviesos, Galios, Šlovės,
Garbės, Meilės, Išminties
Bei Galybės mantija.
Aš atsisveikinau su Taryba
Ir grįžau į savąją žvaigždę,
Kur manęs laukė Venera
Ir Šventieji Kumaros.
Sparnuotasis pranašas
Atnešė Kosminės Tarybos nutarimą:
Žemei buvo suteikta
Galimybė.
Duktė Meta pasitiko
Mane su bučiniu:
„Tėve, mes dėkingi
Už tavo drąsą ir tikėjimą“.
Nors Ir šventėme
Tą naktį,
Surengdami didelę šventę,
Mūsų širdis slėgė liūdesys.
Negalėjome užgniaužti skausmo,
Kuris draskydavo širdį
Kaskart pagalvojus apie tuos,
Kurių pasiilgsime.
Praeis amžinybė
Kol vėl susitiksime,
Kol pasieksime savo tikslą,
Kol pergalė bus mūsų rankose.
Lyg taikos šešėlis,
Mus apgaubė saulėlydis.
Dvilypė žvaigždė
Spindėjo tolumoje.
Aš pažvelgiau į kalnus ir nustebau.
Mano akį patraukė
Nuostabios šviesos spiralės,
Kabančios danguje.
Tai buvo
Šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai
Mano vaikų sielų.
Jos džiaugsmingai artėjo prie mano rūmų.
Brolijos himnas
Kuris skambėjo,
Vis dar girdimas šiose vietose:
Tai buvo savotiška odė džiaugsmui.
Jie pasiekė balkoną
Kuriame buvau,
Sustojo ir pakėlė akis į viršų.
Stovėdami po violetiniu dangumi,
Jie kreipėsi į mane.
Pažvelgiau į jų vedlį,
Mano mylimą sūnų,
Kurio ištikimybė buvo tvirta.
„Tėve, tarė jis,
Mes girdėjome apie Tavo pasižadėjimą,
Nenuvilsime Tavęs,
Kovosime kartu.
Padėsime nešti
Meilę
Bei šviesą,
Kovosime Tavo vardu.
Visada saugosime
Tavo užnugarį
Bei pirmieji keliausime į Žemę,
Kad suvaldytume blogį“.
Jų meilė bei ištikimybė palietė mūsų širdis,
Negaliu žodžiais nusakyti
Kaip buvome sujaudinti,
Jų maldos įkvėpė naujos gyvybės.
Visi šimtas keturiasdešimt keturi
Tūkstančiai sielų,
Aš bei mano dama raudojome iš džiaugsmo
Kol angelų legionas stovėjo šalia.
Tada aš įsakiau
Šimtas keturiasdešimt keturiems
Tapti mūsų pranašais
Ir keliauti į Žemę.
Skraistė buvo nutraukta,
Rojus paliktas užnugary,
Įsikūniję į žmogiškąjį kūną
Jie gimė iš naujo.
Nei pilys, nei rūmai
Netaps jų žmogiškaisiais namais,
Greičiau jau lūšnos, uolos bei trobelės.
Nuolankios širdys iškaltos iš akmens.
Jie subręs ir išaugs
Taip kaip žmonės,
Tačiau jų sielos nenurims
Ir reikalaus nušvitimo.
Tai bus gilūs,
Vidiniai prisiminimai,
Kurių neįmanoma ištrinti.
Nuostabus bei didingas miestas bus jų likimas.
Atėjo diena kai jie susiruošė iškeliauti.
Palikę šeimą bei draugus
Jie išvyko ieškoti
Mėlynojo horizonto, Šventosios Žemės.
Jų širdys buvo pripildytos aistros,
Kuri nenurimo
Nei dieną nei naktį.
Tik intuicija juos vedė į reikiamą vietą.
Šie nuostabūs piligrimai
Atkeliavo iš keturių žemės kampų,
Didieji sielos kariai,
Perėjo dangų, vandenį bei žemę.
Likimas jiems
Paskyrė vietą – Gobio jūrą.
Tik ten šie vyrai galėjo
Įgyvendinti savo tikslą.
Piligrimai atvyko
Į reikiamą vietą,
Ir vienas iš jų
Pranešė apie savo viziją:
„Mes privalome pastatyti
Žvilgantį baltą miestą,
Kuris primintų
Dieviškąją Veneros architektūrą“.
Prabangioje, žaliuojančioje saloje
Mūsų žygis – Septynios šventyklos.
Sukoncentruoti
Šventąją ugnį gipso buveinėje.
Pirmoji mūsų užduotis
Bus nuostabaus grožio tiltas,
Virš safyro spalvos vandenų,
Kad kiti galėtu juo eiti.
Suformuotas iš tyro balto marmuro,
Inkrustuotas geriausiu auksu,
Nuklotas mielais cherubinais,
Kels prisiminimus apie Dienų Senovį.
Prakaitas bėgo jų kakta
Kol jie tempė akmenis ir metalą.
Nuo šios užduoties pradžios
Praėjo 900 metų.
Iš kaimyninių kalvų,
Milžiniškos minios laukinių žmonių
Juos puolė ir naikino kas jau buvo pastatyta.
Jų kosminis tikslas vis būdavo užlaikomas.
Nusiteikę ryžtingai,
Piligrimai dirbo skubiai,
Kildami iš griuvėsių tose vietose
Sodindami medžius.
Salos viršūnėje iškilo
Pagrindinė šventykla,
Kurią vieną dieną,
Šventosios Sanat Kumaros pėdos, lies.
Dvylika marmurinių laiptų
Vedė į sostą,
Kuris buvo įrėmintas
Tobulybės bei paauksuoto kupolo.
Milžiniškos auksinės durys
Žėrėjo saulės spinduliuose,
Tarytum gigantiškas veidrodis
Kuris sveikino kiekvieną.
Aukšti medžiai buvo išrikiuoti palei kelią
Kuris vedė link vartų.
Ten buvo atsispindintys baseinai,
Vaivorykštiniai fontanai bei išraiškingi gėlių parketai.
Sukurta – šventa vieta.
Ten vyravo brolybė,
Statytojai pavadino ją Šambala,
Kad primintu jiems namus. Užduotis buvo įvykdyta.
Altoriai buvo papuošti delikačiomis gėlėmis,
Surinktomis nuo kvapniausiu krūmų.
Sanat Kumara jau turi ateiti,
Nes laiko liko nebedaug.
Nusileisti į Žemę
Su savo pasišventusiais asistentais.
Su skaudžiu apsikabinimu jis atsisveikino su savo dama
Ir pakilo nuo vakarinės žvaigždės į žvaigždėtą kosmosą.
Susirinkusios sielos
Skyrė jam garbinančius himnus.
Jis nuoširdžiai juos palaimino
Savo mylinčiu žvilgsniu.
Tada, visų nuostabai,
Viduryje nuostabaus,
Šviesaus tako,
Jis išnyko lyg milžiniška kometos uodega.
Šambaloje,
Statybininkai laukė savo valdovo
Sulaikę kvapą, tam,
Kad Žemė būtų nuraminta.
Paukščių čiulbėjimas buvo nutildytas,
Jūrų bangavimas nuramintas,
Visa gamta nutilo
Šią įsimintiną akimirką.
Lėtai bei didingai
Jo pėdos palietė žemę,
Visa gyvybė pajuto jo buvimą,
Nors nebuvo nė garso.
Padvelkė taika, viltimi bei komfortu,
Visos sudrumstos sielos – nusiramino.
Jo Didžioji Dvasia
Apėmė visus miškus, ežerus bei kalvas.
Nuvytusios, nuglebusios gėlės
Pražydo įgijusios
Naujos stiprybės.
Vaikų juokas vėl suskambėjo.
Statybininkai, apimti laimės
Bei nebesibaimindami,
Dėkingai parklupo
Pagarbinti savo Valdovą.
Tada,
Ant altoriaus,
Dienų Senovis
Galingu mostu uždegė
Akinančią liepsną.
Triguba bei nemirtinga,
Rožine, Geltona bei Mėlyna.
Meilės, Išminties bei Galios Šaltinis.
Brangioji gyvybė – atgimė iš naujo.
Kiekviena mirganti liepsnelė
Skleidė filigranines gijas,
Kurios jungė visų širdis
Į mistišką tinklą.
Krizė baigėsi,
Planeta išliko.
Žemė atgijo naujam,
Aukso amžiui.
Šios istorijos pabaigą
Sukurti skirta Jums,
Beieškant savo sieloje
Raktų kuriuos ji slepia.
Užmerkit akis ir pabandykit įžiūrėti
Savo didingą, Triklostę Liepsną.
Paslėpti giliai širdyje,
Yra tavieji Dvasiniai reikalavimai.
Jie pulsuoja bei dega,
Stiprėja bei sukasi neapsakomai stipriai.
Tam, kad atrastum savąją misiją.
Kad ir Tu galėtum nušvisti.
(Lanello)
Iš anglų kalbos vertė Agnė Konciūtė