Izraelio – Egipto Misterija

Izraelis – Egiptas

Kelionė į Izraelį mūsų laukė jau keletą metų.

2019 12 01 diena, sekmadienis, ašramas, Plungė. Gera susitikti su bendraminčiais, pasiilgstame vieni kitų. Netikėtai, Marius pasiūlo apsilankyti Izraelyje. Prasideda organizacinis darbas, jungiasi komandos nariai, kurie norėtų vykti į kelionę, po to kai kurie atkrenta, jungiasi kiti, kol atsirenka žmonės, kurie jaučia širdimi, kad turi vykti. Ieškome skrydžio bilietų, sprendžiame kur apsistosime Izraelyje. Sutariame, kad šį kartą keliaujame į Eilatą, o iš ten į dykumą, prie Negyvosios jūros, Jeruzalę…

Į kelionę turime išvykti sausio 02 dieną.

Sausio 1 – ąją dieną, Andriui staiga sukyla aukšta temperatūra, sausio 2 – osios paryčiais temperatūra pasiekia 39,5 ir mes abu suprantame, kad apie kelionę galime tik pasvajoti, su tokia temperatūra, jis tikrai neatlaikys skrydžio. Komanda išvyksta, mes liekame namuose 🙁

Su Rasa nekalbėjau telefonu seniai, bet šiandien ji skambina man jau kelintą kartą, kol neapsikentusi atsiliepiu. Mūsų ryšys nutrūko po kelionės į Egiptą, nėra prasmės, ją vis dar laiko Luksore užvaldžiusi tamsa, kuri per ją atlieka savo nešvarius darbus. Pokalbis tęsiasi apie pusvalandį, kalbame gana maloniai, ji neužkirtinėja manęs, apie dvasinius dalykus nekalbame, nes stipriai kertasi mūsų abiejų tiesos 🙂 Pasigirsta signalas ir matau, kad skambina Violeta, mūsų pokalbis nutrūksta. Violeta tuo metu daro seansą Tomui iš Šiaulių, jai reikalinga pagalba. Tomas ir Andrius turi kažkokią bendrą karmą, įsipareigojimą, kuris neįvykdytas, todėl reikia jį nutraukti, išvalyti. Prisijungiu energetiškai, staiga ranka pakyla, tarsi turėčiau kūjį rankose, imu kalti skylę.  Prakalu, matau Tomą ir traukiu iš jo kažkokius juodus energetinius darinius, kuriuos metu į ugnį. Tada atsisuku į Andrių, Violeta sako, kad žiūrėčiau į saulės rezginį.  Taip, energijos aptinka kažką nešvaraus, ką reikia pašalinti, vyksta valymas, kol pagaliau energetika pasidaro šviesi, suprantu, kad darbas baigtas. Pasirodo, Egipte, Andrius (situacija kartojasi) kai buvo Dievo Ra žynė, moteris draugavo su Tomu. Prieš išeinant iš įsikūnijimo, savo galią paliko Tomui, bet jis nesugebėjo susitvarkyti su gauta galia nesugebėjo panaudoti gautos išminties ir nusisuko nuo Dievo.

Andriui temperatūra nekrenta, bet mes nepaleidžiame minties, kad į kelionę vistiek vyksime. Perkame naujus bilietus iš Vilniaus, sausio 4 dienai.

Po maldos, matau viziją, rankose laikau smėlį, pro jį teka kraujas. Po to matau ligoninę, esu daktaras, turiu nupjauti stipriai sužeistą koją, žiūriu kurioje vietoje pjauti, kad nepažeisčiau sąnario. Prabundu, suvokiu, kad sapnas susijęs su buvusiais įsikūnijimais Izraelyje.

Sausio 3 dienos vakare, temperatūra laikosi ta pati 39,5. Pasitariame su komanda, Rita su Gražina griežtai sako, kad reikia leisti analginą, jis greitai numuša temperatūrą. Taip ir padarome. Po keturių valandų temperatūra siekia 37,3 Andriuks atsigauna, atsiranda viltis, kad Izraelis, misija įmanoma 🙂

Sausio 4 dienos rytas, ruošiamės kelionei, Andrius jaučia, kad liga pristabdyta, niekur ji nepasitraukė, jėgų visai nėra. Tautvydas veža mus į Vilniaus aerouostą, kelionėje viskas sekasi puikiai, nuvykę į aerouostą atsistojame į eilę registracijai. Praėjus maždaug 20 minučių, nuo atvykimo, atsitraukiu rankinės užtrauktuką, ir netenku žado, nėra kelionei skirtų skrydžio bilietų ir asmens dokumentų. Kažkokiu būdu iškrito segtuvas su visais kelionės dokumentais. Skambinu Tautvydui, jis prie išvykimo iš Vilniaus, sako nematantis jokių dokumentų, sustoja ieško, jie nukritę po keleivio sėdyne. Laikas eina, Andrius ima nerimauti, gal čia koks ženklas, šitaip nesiseka…Aš jį raminu, viskas gerai, nejaučiu jokio nerimo, tiesiog, kažkas labai nenori, kad vyktume į Izraelį. Atvyksta Tautvydas 🙂 registracija dar vyksta 🙂 Mūsų lagaminai mažučiai, skirti neštis į lėktuvą, bet mums pasiūlo juos paimti į bagažo skyrių… einame tolimesnei patikrai, kuri reikalinga prieš skrydį. Pagaliau, viskas sutvarkyta, belieka laukti skrydžio…Skrydį atideda pusei valandos 🙂 Skrydžio trukmė keturios valandos, kankinantis nusileidimas, toks jausmas, kad lėktuvą pilotavo visiškas naujokas, vėjo nebuvo, bet lėktuvą supo, kaip kokį lopšį, jausmas buvo labai nemalonus. 21:17 val. mes stovime ant Šventos Izraelio Žemės. Šiek tiek graudu…Prisimenu Motinos Marijos žodžius, tą rytą, kai komanda skrido į Izraelį, aš sėdau prie altoriaus, su klausimu, kas toliau? Prisijungusi Motina Marija sako: „Gailute, aš patrauksiu visas kliūtis, kad gimimo dieną tu stovėtum ant Šventos Izraelio žemės“. Dėkoju, Motinai Marijai, Dėkoju Mokytojams, Dėkoju Angelams.

Marius atvyksta mūsų pasitikti, važiuojame į mūsų laikinus namučius. Pagaliau mes visi kartu draugiškai susėdame prie didelio stalo vakarieniauti. Komandos nariai dvi dienas praleido prasmingai, aplankė Nagebo dykumos dalį, Timno parką, kur buvo įsikūrę Hatorai.

 

Vakarieniaudami planuojame kelionę į Jeruzalę, suprantame, kad sausio 6 d. pirmadienį,  mes turime būti Jeruzalėje. Pasiruošimui turime visą ilgą sekmadienio dieną.

Sekmadienio rytas, prabundu išsimiegojusi, jaučiasi sekmadienio nuotaika. Visi jau seniai atsikėlę, kas dar pusryčiauja, kas gaudo saulytės spinduliukus prie baseino. Rita rūpinasi Vilija, jai šioje kelionėje skauda ausis. Aš einu artyn jų, Vilija sako, kad turiu prisijungti. Energijos greitai pasijungia darbui, atskridusi varna kažką garsiai rėkia, suprantu, kad turime persikelti darbui iš kiemo į kambarį. Izraelyje gyvenantys paukščiai labai skiriasi nuo Lietuvoje gyvenančių paukščių. Atskridusios varnos labai mėgsta bendrauti ir lesa maistą tiesiai nuo stalo. Mažyčiai paukščiukai taip pat labai drąsūs.

Vyksta seansas, energijos dirba, valo, traukia, švarina aurą, kol atsistoju priešais ir pradedu verkti, suvokiu, kad Vilija yra mano vaikas, kurią kadaise palikau, dar mažą mergaitę, vargti šiame pasaulyje.  Aplinkybių nepasakoja, bet aš jaučiuosi kalta. Asiprašau jos sielos, mes abi verkiame apsikabinusios. Ji man atleidžia, akmuo, kurį jaučiu nuo vakar vakaro savo širdyje, nukrenta. Jaučiu plūstančią šviesą per delnus, kuri pildo jos struktūras, kūnus, širdį. Vilija prašo, kad patikrinčiau jos talismaną, aš paimu jį užsimerkusi, laikau savo delne, girdžiu sako, Gailute, trenk jį į žemę, trenk į žemę..aš atsiklausiu Vilijos ar galiu, ji sako mesk, ir aš numetu. Tada girdžiu, pakelk ir atiduok Vilijai. Matyt, talismanas buvo pritraukęs daug negatyvo, ir energijos tokiu būdu nusprendė jį išvalyti.

Tada girdžiu, išmesk kramtomąją gumą į šiukšlinę. Pakartoja dar du kartus. Vakar vakarą, Marius perdavė nuo Rasos, kaip gimtadienio „dovaną“ dėžutę kramtomos gumos „Lowe“, aš ją padėjau ant staliuko, kad galėtų vaišintis visi. „Išmesk lauk kramtomąją gumą, ji pakrauta kad temdytų jūsų sąmonę“ Ką tu pasakysi, žmogau?  Viską reikia tikrinti. Kramtomojo guma atsiduria šiukšlių dėžėje 🙂

Pasibaigus seansui su Vilija, energijos atsisuka į Ritą, kažką nuplėšia nuo jos. Prisijungia Jėzaus energija, kuri spinduliuoja besąlyginę meilę  erdvę.

Tada išgirstu, Svajonė. Atsivedu ją iš kiemo seansui. Ištraukiu iš jos krūtinės reptiliją, apvalo jos aurą. Pakrauna jos kūnus šviesa ir meile. Seansas ilgai netrunka.

Tada išgirstu, Gražina. Gražina atsisėda ant kėdės, pasijungia švelniai tyra energija ir aš imu giedoti, jaučiu, kad turi prisijungti Rita. Giedame abi, stovime vieną priešais kitą, Gražina viduryje. Giedame apie 20 min. Tiek ir trunka seansas. Mums nebuvo parodyta kas vyko seanso metu. Gražinutė pasakoja, kad kelionės po dykumą metu, buvo situacija, kad ji neišdrįso praeiti tarpeklį, taip atsitinka ir gyvenime, išsigąstu, atsitraukiu. Seanso metu, nusileido šviesi dievybė, panaši į sėdintį Budą, iškėlė ją energetiniame lygmenyje į viršų, ir tada ji praėjo tarpeklį drąsiai. Gražinos veidas švytėjo palaimingai. Aš išgirstu: “dėkoju tau, Gražina už pasimatymą su tavimi :)“

Seansai pasibaigė, energijos nesijungė. Toliau vyko pasiruošimas kelionei materiniame lygmenyje, automobilių nuoma, dokumentų tvarkymas ir t.t.

Naktį, Andrius blaškosi, sako aš nevyksiu į Jeruzalę, temperatūra vėl 39,5.

Į Jeruzalę vykstame dviem ekipažais, pirmame – Marius, Gražina, Renata, Svajonė ir antrame – Rita, Vilija ir aš. Su Ritute susitariame, į priekį vairuoju aš, atgal – ji 🙂 Nuvažiavus apie 200 km. sustojame poilsiui prie Negyvosios jūros. Nusimaudome, šiek tiek užkandame ir tęsiame kelionę toliau. Pavažiavus apie kilometrą, automobilio skydelyje užsidega šauktukas, sustoju, žiūrime, kas atsitiko? Nieko neradusios ir nesuvokusios, riedame nedideliu greičiu toliau. Netoli nuvažiavome, pasigirsta garsas lyg važiuotume žiauriai nelygiu keliu, suprantu, nuleido padangą 🙁 Atsidarau dureles – tikrai, taip ir yra. Rita skambina Gražinai ir laukiame jų sugrįžtant atgal. Marius, kaip tikras meistras, padangą pakeičia per kelias minutes.

Pajudame Jeruzalės link, jau neskubėdami…Liko apie 100 km. Kelias tęsiasi vaizdingu kraštovaizdžiu, iš vienos pusės Negyvoji jūra, iš kitos – kalnai ir mėlynas, mėlynas dangus.

Pasiekiame Jeruzalę. Kelias tęsiasi visą laiką į kalną, o mūsų automobilis visai nenori traukti, atrodo, kad paskui save vilktume prikabintą tralą 🙂

Pagaliau pasiekiame senamiestį, pastatome automobilius ir einame senuoju Jeruzalės turgumi žemyn.

Pakeliui nusiperkame medumi kvepiančių vaškinių žvakučių. Prieiname Kristaus kapo bažnyčią.

Čia visada daug žmonių. Bažnyčioje yra Kristaus kapas (koplyčia) ir paskutinio patepimo akmuo.

Kristaus kapo bažnyčioje kartu sugyvena šešios konfesijos: graikų ortodoksai, armėnų ortodoksai, Romos katalikai, Sirijos ortodoksai, koptai ir Etiopijos bažnyčia.  Įėję į vidų,  sustojame į ratuką prie Kristaus kapo koplyčios, kalbame Jėzaus maldą. Ilgai būti kartu mums neleidžia prižiūrėtojai, išsiskirstome… Susitinkame pagrindinėje salėje, kurios grindyse nupieštas Gyvybės Medis. Ypač stipri energija teka centre.

 

Tyliai giedu OM. Išgirstu, kad mes turime apsijungti. Ir mes sustojame kampuose, per vidurį ir centre. Esame atskirai, tačiau apsijungę kartu bendram tikslui. Pasibaigus procesui Marius pamato knygą ant altoriaus, kurioje pavaizduota schema, principas mūsų stovėjimo.

O aš suvokiu, kad mes pastatėme energetinę piramidę, kokia jau stovi Karnake, Luksoro šventykloje. Mes vienas po kito einame atsistoti į salės centą, ten kur susikerta energijos.

Viską atliekame be išjautimo ir dėmesio į save pritraukimo. Čia ypatingai stebimas esi, nes visa, kas neatitinka kolektyvinės sąmonės standartų yra traktuojama kaip apsėdimas. Todėl elgiamės taip, kad nužkliūtume prižiūrėtojams. Mes su Gražina atsisėdame ant suoliuko, po Motinos Marijos su kūdykiu, paveikslu.

Po kurio laiko pastebiu, kad mūsų žmonės kalbasi su moterimi, Renata verkia, Svajonė šluostosi ašaras, Marius ir Rita kalbasi su ja. Mes pakylame ir einame artyn, kyla vidinis noras paliesti  tą žmogų, apkabinu ir pradedu raudoti balsu, nesuprantu, kas vyksta, nes jaučiu iš tos moters sklindančią stiprią meilės energiją. Ji taip pat verkia. Kalbame su ja, Rita vertėjauja. Jos vardas Key. Gyvena Graikijoje, atvyksta čia, kai jaučia vedimą, šį kartą atvažiavo  su dukra, ji rankose laiko kelių mėnesių kūdykį. Jos dukrai čia per stiprios energijos ir ji nori eiti lauk. Key pasilieka su mumis ir vedžioja mus po bažnyčią. Išsiskiriant padovanoja mums paveikslėlių su Motina Marija ir Jėzumi, jie pakrauti Kristaus kapo koplyčios energija. Svajonė jai padovanoja Gintaro pakabutį ir mes išsiskiriame.

Einant prie automobilio prisimenu seansą, kurį darėme Andriui, kartu su Tautvydu dar būdami namuose. Aš stoviu prieš Andrių, rankose laikau kūdykį, suvokiu, kad esu Motina Marija su kūdykiu ant rankų, žiūriu į jį, toks jausmas, kad jis yra Motinos Marijos sesuo, ašaros rieda man nuo tyros Meilės jausmo. Tą kart nesuvokiau, kad per šį seansą buvo duota informacija, kad prie Motinos Marijos su kūdykiu paveikslo, mes susitiksime Motinos Marijos seserį. Ar taip ir buvo? Galbūt kada nors gausime atsakymą…

  

Planavome vykti į Palestinoje esantį Betliejų, Kristaus gimimo vietą. Jeruzalėje piko metas, ir mes ilgai klaidžiojame, nerasdami išvykimo iš miesto. Kažkas neleidžia, kalbamės su Rita, gal mums nereikia ten vykti, gal dar ne laikas, gal tiesiog, ne dabar…Temstant mes kertame Palestinos sieną. Keliai, keleliai Palestinoje, siauručiai  tai į kalną, tai nuo kalno veda mus, senamiesčio link. Palikę automobilius einame link Kristaus gimimo Bazilikos, ji randasi šalia Manžero pagrindinės Betliejaus aikštės, kurioje šiuo metu 2020 01 06 dieną, Ortodoksai švenčia Šv. Kalėdas ir aikštėje vyksta šventė, daugybė žmonių linksminasi, tiesą sakant, muzika groja garsiai, bet žmonių veidai nespinduliuoja šypsena, džiaugsmu. Aikštėje daug kareivių su automatais, šioje šalyje stipriai jaučiasi karo energija. Kristaus gimimo Baziliką taip pat saugo kariai, įeiti į vidų neleidžia. Mums pasako, kad galbūt po valandos ar dviejų, bus galima įeiti. Einame vakarieniauti. Kai sugrįžtame atgal, sužinome, jog Bazilikoje šiuo metu meldžiasi šalies vyriausybė ir viskas baigsis antrą valandą nakties. Nelieka jokių šansų patekti į vidų. Pabūname šventės sūkuryje ir neilgai trukus pajudame Eilato link. Vingiuotais nakties keliais per Palestinos žemę važiuojame apie 100 km. Naktį vairuoti sudėtinga, bet Rita, kaip Šumacheris lekia paskui Mariaus ekipažą, tai priartėjame, tai vėl atsiliekame. Automobiliui eilinį kartą įlėkus į skaudžią duobę,   Vilija laikas nuo laiko mums primena, kad mes važiuojame su atsarginiu ratu 🙁

Palestinos sieną kertame su nuotykiais, Marius namuose Eilate, pamiršo pasą. Įvykstant į šalį, niekas netikrino, o išvykstant – paprašė parodyti pasus. Mariaus ekipažui, apsauga paprašė pasukti į šalimais esantį kiemą, mes pasukame iš paskos 🙂

Palestinos pasieniečiai tikriausiai nesugalvojo ką daryti su zuikiu, kuris po jų šalį keliavo be paso 🙂 po kokių 10 min. paleidžia 🙂

Išvažiavus iš Palestinos, fizinis kūnas atsileido, šalyje jaučiasi stipri baimė, karo, nepritekliaus, ateities baimė.

Naktį nesimato gražių gamtovaizdžių, todėl važiuojame namo su daina:“Ot ulybki stanet vsem svetley“ 🙂 Kelias iki namučių Eilate dar ilgas, jaučiasi fizinis nuovargis, akys užsimerkia ir darosi vis sunkiau jas atmerkti. Prieš akis dideli kalnai, o kelias veda vis žemyn link Eilato. Grįžtame 1 val. nakties. Laimingai su Angelų apsauga 🙂

Rytą, Gražina mums praneša gerą žinią, Violeta pradėjo užrašinėti naują knygą 🙂

Sekančias dienas praleidžiame poilsiaudami, privačiame paplūdimyje su delfinais ir povais, tikras Rojaus kampelis. Ši vieta laikoma unikaliausia ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje.Delfinų rifo pasižiūrėti ir pabūti šalia atvyksta gana daug žmonių.  Mes ilsimės, bet jaučiu, kaip vyksta energetinis darbas būnant šalia delfinų, jie skleidžia tokias ramias, meilės kupinas energetines sroves, kad norisi būti šalia jų, žiūrėti ir stebėti, kaip jie moka džiaugtis, žaisti, bendrauti su žmonėmis. Teritorija aptverta, bet yra palikti vartai į atvirą jūrą, jie kartais išplaukia ten, vieną kartą buvo parsivedę draugą delfiną, bet po kurio laiko jis vėl išplaukė atgal. Jie jaučiasi mylimi, žmonės, kurie prižiūri delfinus, laiko juos savo draugais, todėl jiems gera čia būti. Gera ir mums būti šalia, smagu poilsiauti – skanus maistas, gan šilta Raudonoji jūra, saulė, žydras dangus, sūpynės ir aplink daug laimingų, atostogaujančių žmonių.

Vakare, sugrįžę iš paplūdimio, ilsimės. Mergaitės išėjo į miestą pasivaikščioti, mes likome namuose. Apie 21 val. vakaro, kai visi jau buvo sugrįžę, ėmė kilti nerimas, pakilau į antrą namo aukštą, jaučiu, kad kažkas vyksta. Rita dirbo su Vilija, pradėjo jungtis energijos ir man. Pasijungė energijos, kurios dirbo su Vilijos žemesniąja sąmone. Po to, paprašė prisijungti darbui Gražiną. Ji dirbo su Vilijos Sielos sąmone. Tvarkė šimtą praėjusių paskutinių jos įsikūnijimų. Tada, energijos pasijungė per Ritą.

Tuo pačiu metu Lietuvoje, Eglė dirbo per atstumą su Andrium, jis buvo prašęs jos pagalbos.

Rita ėmė giedoti giesmes, nusileido labai stiprios, galingos energijos. Aplinka virpėjo nuo išsiskleisto dažnio. Staiga, Rita išsuko kažką erdvėje ir nuleido  į žemę. Po to ėmė iš Žemės ir dalino mums.

Eglė iš Lietuvos rašė Andriui: “Matau erdvėje degančius simbolius, ant akmeninės plokštės. Yra susijungę du erdvėlaikiai viename taške. Tuos simbolius – informaciją, reikia priimti. Jie turi būti nusodinti energetiniame lauke per vieną iš moterų. Matau, kad tu, kartu su povais laikai tą erdvėlaikį ištemptą. Tavo ketvirtosios čakros energetinis laukas yra išsiskaidęs į atomus, tarsi vyktų jo transformacija. Ji bus užbaigta, kai tie degantys ženklai bus „nusodinti“. Visos kūno ląstelės vibruoja aukštu dažniu, jas suspaudžiau, kondensavau. Karščiavimas turi pasibaigti palaipsniui“.

Sekantį rytą, Andriaus temperatūra nukrito iki 37,2 laipsnių.

Tokiu būdu, bendradarbiaujant Eglei Lietuvoje ir komandai Izraelyje, nusodinome Šviesos kodus, naujus erdvėlaikius, reikalingus Žemės planetai.

Sausio 9 dieną, dalis mūsų komandos skrenda namo, į Lietuvą, o mes su Andrium ir Renata, keliaujame į Tabą. Tiesą sakant, neplanavome šioje kelionėje atsidurti Egipte, bet širdys visų trijų, troško aplankyti Egipto Žemę.

Izraelio – Egipto sieną perėjome greitai ir lengvai. Pasienyje turistų laukia būrys egiptiečių, norinčių vežti keliautojus į toliau nuo sienos įsikūrusius viešbučius. Vyksta ilgos derybos dėl kainos, prie mūsų prisijungia grupė žmonių iš Latvijos. Pagaliau sutarę visiems priimtiną kainą pajudame tolyn nuo pasienio zonos.

Užbėgsiu įvykiams už akių 🙂 Grįžus namo, Eglutei darant seansą, pamato, šį mūsų trijų, Renatos, manęs ir vairuotojo susitikimą. Kažkuriame įsikūnijime, vairuotojas buvo įsimylėjęs mane, kai tuo tarpu, Renata buvo mano sužadėtinis, jis jam (Renatai) labai pavydėjo. Seanso metu, Eglutė sutvarkė jo nuoskaudas, kurios buvo pavirtusios į gyvates jo nugaroje. Karminė situacija išsigrynino.

Pagaliau nuvykę apie 20 km. nuo Izraelio sienos, apsigyvename mėlynai gelsvame viešbutyje.

Tik įsikūrę, einame pavalgyti pietus. Žydrame danguje matau širdį ir girdžiu žodžius: „Gailute, kada atvažiuosi gyventi į Egiptą? Egipto Dievai tavęs laukia…“

Ir viskas.

Aš buvau šoke.

Po paskutinės kelionės mes manėme, kad viskas, į Egiptą tik ilsėtis, bet gyventi…nekilo jokio noro…

Maniau dar bus laiko pakalbėti apie tai, bet per visą kelionės laiką, šia tema, niekas nesijungė.

Iki jūros keliaujant tiesiai per dykumą, kurioje daug didelių akmenų, palmių, atstumas apie 1 kilometrą. Ši vietovė panaši į dykumos oazę. Einame čia ilsėtis ir medituoti kiekvieną dieną. Nuostabus vaizdas akiai ir širdžiai. Savaitė atostogų pralekia greitai.

Paskutinį rytą Egipte, man darosi silpna, dreba visos struktūros ir nežinau, kas darosi. Andrius sako, gal tu bijai skrydžio? 🙂 Nebijau, nėra ko bijoti, bet jaučiuosi žiauriai blogai.

Vykstame autobusu iki sienos, kertame Egipto – Izraelio sieną vėl lengvai ir greitai. Šalia pasienio zonos lipame į autobusą, kuris mus nuveža tiesiai į aerouostą.

Šiuo metu Izraelyje vėl įtempta situacija. Nukritęs lėktuvas sukėlė karo grėsmę žmonių širdyse. Izraelio aerouoste įrengtas papildomas tikrinimas, kurio metu, specialiai parengti žmonės, klausinėja turistų, kur jie buvo, su kuo susitiko, ką veikė, ar turi draugų Egipte ir t.t. Mus klausinėjo apie pusę valandos – kelintą kartą Egipte, ar turite draugų, kur keliavote, su kuo susitikote, ar davėte savo telefono numerį kam nors, ir t.t. kol aš jų paklausiau, kokia prasmė jūsų klausimų, ar yra blogai kad mes keliaujame, ar blogai, kad mes jau daug kartų lankėmės Egipte ir tai tikrai ne paskutinis kartas, kame čia slypi blogis? Žmogus, kuris klausinėjo mus, sako: „galbūt jums keliaujant, kas nors įkišo jums bombą“ aš pradedu garsiai juoktis, (juk tam yra technika, kur tikrinami lagaminai ir jeigu yra bomba tai tikrai ją atrasite) žinoma, savo samprotavimų aš neįgarsinu, bet tikrintojas ryžtingai uždeda mums antspaudą ir mus paleidžia 🙂 Grįžtant namo į Lietuvą, Ritą klausinėjo visą valandą, Renatą dvi valandas…

Toliau sekasi ne ką geriau. Einame registruotis skrydžiui. Moteris, izraelietė, tamsi, rudų akių, šypsosi, bet atrodo klastinga. Paprašo uždėti vieną iš mūsų lagaminų ant svarstyklių, jis sveria lygiai 10 kg. Atiduoda atgal neštis su savimi į lėktuvą. O kitą lagaminą, ji rodo į šiek tiek didesnį lagaminuką, turite atiduoti į lėktuvo bagažą ir tai jums kainuos 40 Eur. Mes nesutinkame, ji nuveda mus pas rusakalbę moterį, kuri paaiškina tą patį rusų kalba, mes nesutinkame mokėti, persikrauname daiktus į lagamine buvusią kelioninę rankinę ir paliekame seną lagaminą jiems. Moteris tamsiai rudomis akimis, palydi mus su šypsena veide, bet pykčiu širdyje. Kodėl ji taip norėjo mus nuskriausti? Juk atskrendant iš Vilniaus, mūsų lagaminus, net neprašant paėmė į bagažo skyrių. Kodėl čia daroma viskas, kad žmogus pasijaustų nesmagiai. Jis nuolat turi patirti kažkokią baimę, nepasitikėjimą savimi, netgi  kančią.

Toliau, mūsų kelionė tęsiasi harmoningai.

Lėktuvas nusileidžia Kauno oro uoste. Tikrinant pasus, pareigūnas mūsų paklausia, kaip sekėsi kelionė, mes padūsaujame, kad Izraelyje ilgai kamantinėjo mus, žmogus patvirtina, kad daug keliautojų skundžiasi dėl to grįžę iš šios šalies.

Mes namuose jau antra para. Jaučiuosi blogai, pavalgau ir miegu. Jėgų nėra niekam, jaučiuosi pakibusi erdvėje.  Kažkas vyksta, nesuprantu, kas. Prašausi pagalbos, senso per atstumą Raselės. Jai pradėjus dirbti, prisistatė mano Sielos vedlys, sako: „mano dukrai reikia pagalbos“  Seanso metu, rodo mane ankstesniame įsikūnijime Egipte, maža labai graži mergaitė, tokia, lyg būtų visų mylimiausia kaime, labai geros širdies, su ilgais plaukučiais, tuo metu man gal koks 10 metukų, mano vardas Shali. Matau tą moterį iš aerouosto, ji turi ligotą dukterį (pačios dukros nerodo, sako, kad ji neturi į ją koncentruotis) Ji labai nemėgo manęs , ta moteris, energetiškai labai stipri ir iki šiol dar nepaleidusi pykčio, pagiežos, kad jos dukra buvo nesveika, o kažkieno dukra, t,y. aš mylimiausia. Ir šiame įsikūnijime jūs susitikot. Gal tu jos nepastebėjai, bet tau ji nužiūrėjimą padarė, tiesiai kiaurai saulės rezginyje didžiulė skylė, labai stiprus nužiūrėjimas, toje skylėje įsitaisęs daugiakojis šliužas. Jei tai karma, į kurią negaliu kištis – tai negalėsiu tau padėti. Jai atsako, kad tai neišspręsta karma ir toliau rodo jai situaciją. Raselė mato oro uosto aplinką, tamsi vidutinio amžiaus moteris, ji pastebi jus, kai jūs dar stovite eilėje (tuo metu mus kamantinėjo pareigūnas) kai jūs prie jos priėjote, susitiko judviejų žvilgsniai ir jos vidus tave atpažino. Raselė paklausė, kaip nutraukti besitesiantį reikalą, nors realiai karma tik iš jos pusės. Jai pasako, kad aš turiu jai atleisti už jos nesupratimą ir paprašyti visatos, kad padėtų nutraukti senas prilipusias gijas, kurios jungia mus. Ir dar parodo, kad viskas susitvarkys, jeigu tai bus padaryta su meile. Tada, Raselė grįžta prie daugiakojo šliužo, jį reikia iškrapštyti. Išėmus jį, lieka skylė, tam reikalingas žmogaus sukauptas momentumas. Aš skambinu savo vyrui, prašau jo, jis sutinka. Ji mato, kaip Andriaus rankos viena iš nugaros, kita iš priekio savo noru įdeda sukauptą momentumą. Tuo metu Raselė pamato Andriaus širdelę. Raselė mato, kad Andrius savo širdelėje mane myli,  o mano meilė jo širdelę užpildo kaip motinos meilės trūkumą.

Dėkoju Raselei, jos gailestingai Širdutei ir Visatai už pagalbą. Jaučiuosi geriau, pasaulis nebesisuka.

Pagaliau Gyvenimas stoja į savo vėžes…Lieka integruoti tai, ką patyrėme, ateina suvokimai, prisiminimai ir ilgesys Žemei, kurioje kadaise gyvenome, kūrėme, mylėjome, mokėmės dalintis tuo, ką turime savo Širdyse geriausia.

Nuoširdžiai Dėkoju Draugams Kelionėje – Gražinai, Ritai, Vilijai, Svajonei, Mariui, Renatai, Andriui, už Gerumą, Meilę, Atjautą, visokeriopą pagalbą, skanų maistą, Palaikymą, Supratimą, Kritiką, Pamokas, Išmintį ir Buvimą Kartu Kelyje. Kelionių metu patiriame daug įspūdžių, sukrėtimų – visa tai yra reikalinga mums, kad pasitikėtume savimi, kad mažėtų mūsų puikybė, kad atsiskleistų tai, kas mumyse yra geriausia.

Dėkoju Mokytojams, Angelams ir visoms Šviesioms Esybėms, kurios vedė mus šioje Kelionėje.

Te bus visa palaiminta!