Egipto Misterija 2 dalis

2018 metų lapkričio mėnuo.

Jau mėnesį laiko taip skauda kojas, kad net sunku judėti. Pradeda skaudėti pilvą, jaučiu deginimo skausmą gimdoje. Suvokiu, kad energetiniame plane kažkas vyksta, bet paaiškinimo kol kas nėra jokio.

Dar po savaitės, Violeta parašo žinutę, kad Sen Žermenas manęs laukia Egipte.

Šį kartą vykstame į Egiptą su vyru, kelionę suorganizuojame per dvi valandas, nuo 11.20 – 12.04 dienos.

Sekančią dieną, netikėtai į Šiaulius atvyksta Eglė ir Simas. Apsidžiaugiu, nes jau seniai reikia seanso 🙂

Seansas

Eglutė mato, kad per mane, iš gimdos per pirmąją čakrą nori ateiti Dievybė. Pasirodo, būdama gimdoje, ji degino visa, kas sena…

Po to į mane patalpina didelį baltą rožės žiedą, neįmanomai didelio dydžio. Jį turėsiu palikti piramidėje, ir tai bus reikalinga visai Žemei.

Elochėjas – tai Dievybė iš Elochimų, kuris lydės mane Egipto kelionės metu.

Seanso metu, bando su manimi užmegzti ryšį buvęs mano įsikūnijimas Kinijoje, vyras juodais siuvinėtais šilkiniais rūbais, sėdintis meditacijoje.

Po to ji pradeda dėti man apsaugą, sako, kad nori apsaugoti, nes apsaugos struktūra labai sudėtinga, nėra tokios dar mačiusi.

Andrius į Egiptą vyksta harmonizuoti Egipto tamsą. Simas mato, kad jis eina per dykumą, jo kojos liečia žemę, o iš jos kyla tamsa į viršų ir transformuojasi į šviesą.

Eglė mato, jo įsikūnijimą Dievo RA laikais, moteris žynė. Energijos suformuoja auksinį tunelį, kad galėtų pereiti jos (jo) įsikūnijimo pasiekimų momentumas Andriui. Procesą saugo Anubis, o Horas apgaubia Andrių savo sparnais ir pažada saugoti jį kelionės metu.

Eglutė mato, kad Andriaus Siela prisiima po truputėlį visos komandos, kurie gyveno Egipte, karmos dalelę, kad galėtų ją per save išgryninti. Karma ima leistis dar iki kelionės, Eglė kabina ją su „šiūpėliu“, sako dar truputėlis ir tu būtum ėmęs sirgti dar iki kelionės :((…

Lapkričio 17 dieną, Violeta su Rita atvyksta į Šiaulius, pristatyti knygą. Pakeliui įvyksta procesas, susijęs su mūsų kelione į Egiptą. Prieš kelis tūkstančius metų, Sanat Kumara ir Sen Žermenas paaukojo savo pasiekimų momentumą, kad galėtų nuleisti į Žemę aukštosios sąmonės dalį ir tam panaudojo Ritos sąmonės kanalą, jos Dvasios Širdį. Po ilgų Ritos pokyčių, susidėliojo situacija, kad Širdis, o kartu ir Mokytojų pasiekimų momentumas, gali atsilaisvinti. Procese dalyvauja Tautvydas, reikalinga jo švari energija, kurios dėka, Rita gali priartėti prie savo Dvasios Širdies. Tą akimirką suspindo šviesos taškai ant Mozės kalno, kur šiuo metu yra Svajonė su vyru, ir Jordanijoje – Gražina su Renata keliauja po šią nuostabią šalį. Lieka Egipto Žemė. 

Paėmus materialios energijos iš šių vietų, atsilaisvina didžiulis šviesos srautas, kuris turės įtakos mūsų kolektyvinei sąmonei. O kad procesas pasibaigtų ir nusėstų į materiją, mes su Andrium vykstame į Egiptą.

Egiptas  

Ryt, paskutinė diena, Šventoje Egipto Žemėje. Kaip niekada anksčiau, abu norime namo. Sunki buvo mums ši kelionė…

Bet, apie viską, nuo pradžių…

Vykstant iš Šiaulių į Vilnių, prie Panevėžio geležinkelio pervažos, matome vilkinį šviesų šunį, kuris bėga pagal geležinkelio liniją, mes sustojame praleisti traukinio, jis lieka kitoje traukinio pusėje, pravažiavus traukiniui, jis dar ilgai stebi tolstantį mūsų automobilį. Anubis saugo mus 🙂

Lėktuve, kaip niekada anksčiau, žmonės linksminasi, kol pasibaigia visas alkoholio racionas:))

Šį kartą apsistojame EL Ahje rajone, AMC Royal SPA viešbutyje. Jis randasi apie 20 km nuo Hurgados centro. Į viešbutį atvykstame 22 val.

Atvykus į Egiptą, visada keliuosi dar su tamsa, nes 6 val. ryto Egipte prasideda Alacho šlovinimas Bismillah al-Rahman al-Rahim…o aš keliauju prie jūros maldai už Egipto Žemę. Ryte po maldos prisijungia Maitrėja ir pasako, kad į piramides, aš turiu nuvykti iki savaitės galo, šiandien trečiadienis.

Netikėtai suserga Andrius, suprantu, kad kelionę turėsiu susiorganizuoti viena. Žinau tikrai, kad autobusu nė už ką nevyksiu :)) Gerai, kad Hurgadoje turime draugų. Sutariame kainą, tik dėl dienos dar neapsisprendžiu, laukiu, gal pasveiks Andrius. Penktadienį ryte, po maldos prisijungia Dievas RA, paprašo, kad ryt, nieko nelaukdama vykčiau į Kairą į piramides, „Nepavesk mūsų“ , Andrius pasveiks, kai tu sugrįši iš piramidžių.

Išvykstame į Kairą, šeštadienį, 3:30 val. ryte. Kelionė buvo rami. Tik vykstant Kairo centru, sekundę pagalvojau, kad viskas gerai, dėl nieko nereikia pergyventi, staiga nuo krovininio automobilio nukrenta kažkoks daiktas tiesiai po automobilio ratais, vairuotojas Džordžas staigiai metasi į kairę, smugio išvengia, atsiperkame tik lengvu išgąsčiu. Piramidės jau netoli, anksčiau reikėdavo per Kairo miestą važiuoti dvi valandas, dabar padarytas aplinkelis iki piramidžių, todėl per Kairą ilgai važiuoti nereikia, 9:30 val. pasiekiame Gizą. Nusiperku bilietus, pasivaikščioju prie Didžiosios Gizos piramidės Kufu. 10 val. prie įėjimo manęs laukia prižiūrėtojas (tikrai laukia, nes kelias laisvas, nei vieno žmogaus), jis kviečia mane eiti, aš sakau dar noriu pasifotografuoti, jis sako, ne, ne madam, ne dabar :))

Kopiame į viršų keliese, porelė iš Didžiosios Britanijos ir dar pora žmonių. Kelias laisvas, stebėjausi, kojų neskaudėjo visiškai 🙂 Kai pasieki piramidės viršūnę, reikia pasilenkus keliauti, kad patektum į patį piramidės centrą. Atsipūtusi imu giedoti OM, kalbu violetinės liepsnos liepimus, nors prižiūrėtojas neleidžia garsiai giedoti, bet mes susitariame ir aš čia praleidžiu 45 minutes. Liejasi begalinis džiaugsmas ir meilė. Žmonės ateina ir išeina ilgai neužsibūdami, oro ir šviesos čia, piramidės viršūnėje, minimaliai. Bet man gera būti čia. Kai jaučiu, kad turiu leistis žemyn, pamatau, kad visas kelias užpildytas žmonėmis, norinčiais patekti į piramidės viršūnę. Leidžiamės labai ilgai, draugiškai dalinamės vandeniu, kurio dar šiek tiek liko. Gyva žmonių eilė į piramidės viršūnę tęsėsi iki pat durų į piramidę. Dabar suvokiu, kad man buvo atlaisvintas kelias lengvam ir greitam kopimui į viršų.

Išėjusi į lauką, vaikščiojau apie piramidę, džiaugsmas netilpo krūtinėje. Sunkiai sekėsi susikaupti maldai ar meditacijai. Bevaikščiodama radau nuostabų akmenuką širdies formos, jis primena man Lietuvą su pajūriu 🙂

Išvykstame Hurgados link, kelionė ilgai nesitęsia ir apie 19 val. aš jau namučiuose.

Sekančią dieną, Andrius jaučiasi stipresnis. Atėjo metas atostogoms :)Jūra, saulė, besidžiaugianti gyvenimu širdis…

Dar būdami Lietuvoje, planavome, kad vyksime į Luksorą, bet čia, viskas apsivertė, nebuvo jokio noro kur nors vykti. Dariau seansą Andriui, Mokytojas jo paklausė, ar jis nori vykti į Luksorą? Andrius sako, ne. Luksoras bus viešbutyje. Aš pasimečiau, galvojau dar yra laiko, jis apsigalvos. Bet laikas ėjo, o jis niekur važiuoti nenorėjo. Vakarais vykdome į Hurgados centrą, pasivaikščioti po miestą. Atradome vietų, kur nesame buvę toliau nuo pagrindinių Hurgados gatvių, tamsoje vaikščiodavome po ne turistinę Hurgadą, aplink mus vis zujo vaikai, kuriuos vaišindavome saldainiais. Taip po vieno vakaro pasivaikščiojimo grįžę į namus pradėjome jaustis labai nesmagiai, skaudėjo gerklę. Ryte prabudome sergantys, galva sunki, sloga, skaudanti gerklė…Nepaisant to, kiekvieną rytą keldavausi anksti ir eidavau maldai prie jūros, vieną rytą, po meditacijos, netikėtai užsnūdau, o kai prasimerkiau, ant staliuko radau pamerktų gėlyčių 🙂

Dieną maudydavomės šaltame Raudonosios jūros vandenyje, degindavomės saulėje, tačiau, kuo toliau, tuo labiau niekas nedžiugino, sveikata buvo prasta.

Ant tilto prie jūros, Andrius susipažino su egiptiečiu vaikinuku, Hasan, jam 23 metai.  Jis šviesuliukas 🙂 pasakojo mums apie musulmonų tikėjimą ir apie Mozę, apie Jėzų ir Mariją, apie tai, kaip jis mato Dievą visur – žmoguje, medyje, stulpe ir lempoje, vandenyje ir saulėje, visur Dievas, ar tu tiki, klausė mūsų?  Mes juokėmės ir sakėme, TAIP, TAIP, TAIP IR YRA. Užsimezgė graži Sielų draugystė. Mes stebėjomės, kad jis būdamas toks jaunas, yra toks mylintis ir sąmoningas.  Vieną dieną jis giedojo mums giesmę, kaip Motina Marija laukėsi Jėzaus ir pagimdė jį per šoną (aš to nežinojau). Giedojo ir verkė, taip stipriai jis jautė Motinos Marijos Meilę. Dar sekančią dieną mes mokėmės Dievo vardų. Kai ateidavo laikas maldai, musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną, jis šlovindavo dievą arabiškai, mes kalbėdavome Dievo pašlovinimo liepimą, lietuviškai. Susitikus sekančią dieną, jis padovanojo mums po rožančių, su tokia meile. Viečbutyje, aptarnaujantis personalas žiūrėjo į mus pagarbiai „jie tiki į Dievą ir dar moka melstis arabiškai“ :)…Dievas, juk vienas, religijų pasaulyje yra labai daug, jos kursto karus ir nesantaiką, bet žmonės, kaip jie beatrodytų ir kokia kalba jie bešlovintų Dievą, svarbiausia jų širdyse GYVENA MEILĖ ir GYVAS DIEVAS.

Likus kelioms dienoms, išėjome pasivaikščioti pajūriu, už viešbučio teritorijos. Laukinis pliažas. Ėjome neskubėdami, staiga atėjo suvokimas, kad atvėrėme vartus į Naują Pasaulį, dar nepažintą. Suvokimas, kad per tą berniuką, kuris mokė mus arabiškai šlovinti Dievą, valėme savo karmą, susijusią su musulmonų tikėjimu. Ant kranto pamatėme gulinčią didelę akmeninę širdį.

Atėjo palengvėjimas ir palaima, tiek daug kartų lankyta Egipto Žemė, o karma su musulmonų tikėjimu atsidengė tik dabar…Sakyčiau, labai lengvai gryninosi, per slogą, tada dar nežinojau, kad grįžę namo į Lietuvą, sirgsime du ilgus mėnesius, vis pasveikdami ir vėl atkrisdami ligai ilgam…skaudėjo kaulus, degė nugara, daktarai nieko nerado, o skausmas ir savijauta buvo žodžiais neapsakoma.

Tikrai, Luksoras atsivėrė Hurgadoje. Per tą laiką niekur nesinorėjo keliauti, viskas, ko reikėjo mūsų Sieloms buvo čia. Vieną vakarą susipažinome su vaikinuku, jis vienoje parduotuvėje Hurgados centre dirbo pardavėju, šalia naujai statomos didžiulės mečetės, kurią statė ir jis, kol gavo traumą, kairės rankos atviras kaulo lūžis. Supratau, karma su musulmonų tikėjimu. Mes su juo kažkaip susiję…

Kelionė ėjo į pabaigą ir mes pirmą kartą taip stipriai ilgėjomės namų.