Egipto Misterija 1 dalis

 

2017 metų gruodžio mėnuo, Mokytojai kviečia mus, kelionei į Šventą Egipto Žemę.

Vykstantys, sukuriame savo grupę Whatsapp’e, „Egiptas“, kurią vėliau pervardiname į „Agiptas“, kad galėtume būti visada ryšyje ir lengvai bendrauti tarpusavyje.

Po truputį pradeda aiškėti, kokiu tikslu, su kokia misija vykstame į Egiptą. Planuose numatyta, statyti energetinę piramidę, išlaisvinti tikrąjį Egipto Valdovą, įnešti taikios energijos į religijų tarpą.

Praėjus dviems savaitėms nuo kelionės pradžios, prasideda „pasiruošimas“ fiziniame lygmenyje, sausio 4 d. netyčia įsipjaunu į tarpupirštį tarp mažojo ir bevardžio piršto, važiuoju į pirmos pagalbos centrą, kad susiūtų žaizdą…Praėjus kelioms dienoms, sausio 7 d. Andrius plaukiodamas baseine, patiria traumą. Jis sako, kad beplaukiant, raumenis  sutraukė mėšlungis, tuo pat metų pajuto stiprų skausmą kairės kojos meniske, o kai išlipo iš baseino pamatė, kad iš žiedo iškrito akmenukas, mažas briliantukas.  Po kurio laiko, Simas darydamas man seansą pamatė, kad Šyva siuntė spinduliuką man, per Andrių :), ko pasekoje…

Į šią kelionę neleidžia vykti Renatai ir Ritai. Egipto tamsa, gali jas sužeisti.

Sekančią dieną į grupę parašo Mindaugas, nukentėjo jo kairės rankos nykštis. Rasa išsigandusi rašo: “jus paskaičius Agiptas sveikam nelabai pasiekiamas“ 🙂

Mums susirašinėjant per Eglutę prisijungia Sanat Kumara ir parašo mums į grupę:

„Pasiekiamas, pasiekiamas :)) visiems skirtinga karma, skirtingos užduotys. Nieko nesureikšminti ir viską priimti, kaip neišvengiamą postūmį į priekį. Ramybę reikia išlaikyti net sunkiausiomis akimirkomis. Ieškoti tiesos savyje. Visus atsakymus turite, visus įrankius jums suteiksime. Naudokitės proga. Dideliais žingsniais žengsime į priekį ir sukursime gražų rytojų. Darni veikla atveria lengvesnius kelius. Šypsokitės. Taip, šypsokitės. Tai jūsų ginklas prieš tamsą. Ji traukiasi, nes nėra visagalė. Patys pasirenkate savo kelius į Tiesą. Virsmas gali būti skaudus, bet jis išlaisvina ir nuramina. Visata siunčia jums ženklus, jų neignoruokite. Mylėkite Žemę ir žmones esančius jūsų realybėje. Netiesa temdo tik netikinčiųjų akis. Duokite laisvę savo sieloms. Neramumų bus, bet tai tik trikdžiai erdvėje, laikykite savo mintis švaroje. Myliu jus, Sanat Kumara“.

Violeta parašo: „Kai statysite piramidę, tai viduryje piramidės pastatykite Andriuką, jis slepia didžiausias paslaptis“. Valdovas Maitrėja nubraižo schemą, kas kur turime stovėti, statant piramidę.

Išvykstame į Egiptą vasario 10 dieną.

Lėktuvas nusileidžia vėlai vakare. Esu jau ketvirtą kartą Egipto Žemėje, tačiau pirmą kartą susiduriu su didžiule drėgme, net plytelės šlapios nuo iškritusios drėgmės. Tačiau, oras kvepia Egiptu.

Sekantį rytą, adaptuojamės, ilsimės prie jūros.

Eglei po pietų sukyla temperatūra. Ji apsilanko viešbučio med. punkte, jai pastato lašalinę, užklijuoja ant kaktos temperatūrą mažinantį pleistrą ir išleidžia sveikti. Vakarop apserga ir Gražina, gydymas toks pat…

Eidami vakarieniauti, užeiname aplankyti ligonių, jos karščiuoja, Eglutė jaučiasi silpniau, Gražina stipresnė, bet situacija nėra bloga. Susitariame, kad ateisime aplankyti po vakarienės.

Per vakarienę užsimezga ilga diskusija apie egiptiečius, jų trūkumai ir sugebėjimai dalinti komplimentus europietėms. Po kurio laiko išsitraukiu telefoną, o ten žinutė nuo Ritos iš Lietuvos: „Eglei skubiai reikalinga pagalba“. Bėgte lekiame pas Eglutę. Ji guli be sąmonės. Pasijungiu energetiniam darbui, kalbu violetinės liepsnos liepimus, bet niekas nevyksta, tarytum būtų uždėtas stiklas, trūksta jėgos. Prašau Ritos, Lietuvoje, kad žmonės jungtųsi maldoje, mums reikalinga pagalba. Mes susirinkę visi garsiai meldžiamės ir po dešimties minučių pradeda plūsti energija. Vyksta kova tarp Šviesos ir tamsos. Tai tęsiasi apie valandą. Po to viskas pamažu ima rimti, tačiau Eglė akių dar neatmerkia, tik laikas nuo laiko ją krečia traukuliai, ranka staigia pakyla ir trenkiasi žemyn, arba pati pusiau atsisėda ir trenkiasi atgal į lovą…Po kurio laiko jos struktūros ima gerti šviesą, sklindančią per delnus, bet gyvybės ženklai pasirodo dar po valandos…

Mes suvokiame, kad šio vakaro sunkumai įveikti, Eglė užmiega, Gražina nurimsta ir mes išsiskirstome po savo kambarius.

Įkeliu nuorodą iš Violetos psl. kas tą vakarą vyko Lietuvoje:

https://violetamaitreja.lt/2018/02/14/komandos-nuotykiai-egipte-ir-lietuvoje/#more-458

Vasario 14 dieną, kelios minutės po 5 valandos ryto, mūsų autobusiukas išrieda Luksoro link. Mokytojų vedimu, turime aplankyti Luksore esančią Karnako šventyklą ir grįžtant namo užsukti į Denderoje esančią Izidės šventyklą.

Po keturių valandų kelio mes atriedame į Luksorą. Prie vartų paprašome leidimo įeiti į Karnako žynių mokyklą.

 

Nusilenkiu. Jaučiu, prisijungia Mokytojas El Morija. Jis sako: „Gailute, prisimink save tą dieną, kai pirmą kartą įėjai pro šiuos vartus, mokytis“ Ir aš matau save, mažą mergaitę, ašaros graužia gerklę, skruostais ritasi ašaros.

Draugiškai sutariame, kad pirmiausia eisime aplankyti Sekhmet. Gražina, Eglė ir Mindaugas – turi atsirišti karminius mazgus. Aš girdžiu, kaip Sekhmet sako, kad turiu atsiprašyti Andriaus.

Po to visi judame link vietos, kur turime pastatyti piramidę. Pakeliui matau, kaip vyksta Karnako šventyklos atkasinėjimo darbai. Žmogus su šepetėliu valo sieną tol, kol ima matytis hieroglifai. Netoliese, žmogus plauna, šveičia atkastas relikvijas.

Prieiname prie Karnako altoriaus, sustojame ratu. Eglutė sako Rasai, kad kažkokia energija ją atpažino, per ją ėjo spindulys ( tas spindulys ir prakirto Rasą, iš Karnako šventyklos, grįžo ne Rasa. Egipto tamsa, įsikūnijo į ją per puikybę, kuri vis augo, kol sugriovė jos gyvenimą. Kiek tai tęsis – laikas parodys. Juk Sanat Kumara, ruošiantis kelionei į Egiptą rašė “ Virsmas gali būti skaudus, bet jis išlaisvina ir nuramina“). 

Tada įeiname į šalia altoriaus esantį kambarį, jo energetika buvo labai stipri. Čia nusprendžiame statyti piramidę. Susimokame Karnako šventyklos prižiūrėtojams, kad nieko neįleistų į vidų.

Piramidės kontūrai iš žemės gelmių pradėjo kilti prieš dvi dienas, Gražina matė viziją, mūsų rytinio susitikimo metu. Jos kristalas buvo apsinešęs, Mokytojai pakeitė jį į naują kristalą. Mūsų komandos darbas buvo įtvirtinti piramidę Karnako šventyklos teritorijoje.  

Andrius atsistoja į vidurį, mes kampuose. Per Andrių pasijungia Dievas RA, jis kalba mums nesuprantama kalba. Energijos eina tokios stiprios, kad jis stovi kaip įkaltas strypais į žemę. Po to Andrius pasakojo, kad fizinis kūnas kažkur dingo, jį iškėlė labai aukštai, Dievas RA, jo labai pasiilgo, juk kažkada senaisiais Egipto laikas, Andrius buvo Dievo RA geriausia žynė, tuo metu jis buvo moteris. Proceso metu, jis jautė kaip per jį tekėjo vyriška ir moteriška energija vienu metu, kuri susiliejo į tyrą besąlyginę meilę. Eglė, nors ji po ligos dar buvo labai silpna, statant piramidę dirbo su energijomis. Tuo metu, mes visi uždėjome kairę ranką ant Andriaus, o per dešinę ranką atidavėme energijas Pasauliui. Visi kartu giedojome AMON RA, AMON RA, AMON RA. Įsukome besąlyginės meilės lauką, buvo nepaprastai gera būti, kalbėti, skleisti Šviesą, Meilę, Tyrumą, Išmintį. Laikas spaudė, mums ilgiau būti neleido prižiūrėtojai, nors jie laiką vis pratęsdavo, kai komandos nariai sumokėdavo už laiką būti čia, pinigine išraiška 🙂 Gidai su grupėmis laukė, kol mes baigsime darbą. Apsikabinę susijungėme į vieną ratą sugiedojome OM, džiaugsmas ir besąlyginė meilė sklido iš mūsų širdžių.

 

Po to vaikščiojome Karnako žynių mokyklos, šventyklos teritorija, prisiliesdami prie sienų, rankomis, kakta – gėrėme tas mūsų Sieloms pažįstamas, bet primirštas energijas. Priėjome duris, kurios buvo Portalas. Prisilietėme prie jų, keistas buvo jausmas, bet durys neatsidarė, matyt dar ne laikas 🙂 Iš buvusių prisiminimų, Mindaugas saugodavo portalą, o Gražina turėjo raktą nuo durų. Tarp jų buvo įsiliepsnojęs Meilės ryšys, tarp mokytojos ir mokinio, kurį jie šiandiena turėjo paleisti per besąlyginę meilę. Andrius pajuokavo, kad raktas pas Gražiną, bet šį kartą jį paliko namuose, ji žinojo koks jis ir kaip atrodo 🙂

Dendera. Deivės Izidės šventykla, Dievų Rojus (ranka pati užrašė). Iki šventyklos  uždarymo buvo likusi viena valanda. Vaikščiojome tarp aukštų kolonų, kurios išsilaikiusios ypatingai gerai, kai kur netgi matosi spalvos. Paliečiu kakta sieną, girdžiu Izidę, ji sako: „džiaugiuosi tavimi, matyk šventyklą mano akimis, pasaulį regėk mano akimis“. Zodiako kambarys, Laikrodžio kambarys, Pasaulio gimimo kambarys. Viename kambaryje buvo skylė iš pirmo aukšto į dangų per visus aukštus, atsistojau ant tinklelio viršuje, jausmas buvo labai stiprus. Daungaus ir Žemės energijos tekėjo laisvai visais mano kūnais. Ingrida vaikščiojo po šventyklą raudodama, deivė Izidė bendravo su ja. Didžiulis išsiskyrimo ilgesys ir džiaugsmo ašaros, susitikus.

Grįžę iš Luksoro, sekančią dieną sužinome, kad Violeta – Maitrėja pradeda rašyti Naują knygą.

Būdami Hurgadoje, aplankome  Koptų bažnyčią, kur pajautėme labai stiprią Motinos Marijos Meilės energiją.

 

Vasario 18 d. Piramidės

Antrą valandą nakties, autobusas išvyksta Egipto sostinės, Kairo link. Pasiekę sostinę, aplankome Egipto muziejų, kuriame labai daug išlikusių senovės Egipto relikvijų, papuošalų, indų, baldų, mumijų, sarkofagų, portalų.  Prie vienų portalo vartų, Ingrida su Mindaugu sustoję užmezgė ryšį, kažkas prašėsi įleisti 🙂 aš netyčia ėjau pro šalį, jie paklausė, ką daryti? Sakau, nežinia, ką gali įsileisti 🙂 po to jie gavo atsakymą iš Mokytojų, kad įsileisti nieko negalima. Portalo vartų buvo stebėtinai daug. Matyt Senovės Egipto laikais, vartų į kitus Pasaulius buvo nemažai. Vieni buvo didesni, kiti mažesni.

Išėję iš muziejaus vykome prie Nilo, pasiplaukioti laivu. Stebėjome Kairo didingus pastatus ir nykias trobeles, šiukšlynus, kuriuose žydėjo gėlės įvairiausiomis spalvomis, žmones, gyvenančius Kaire.

Po pietų keliavome į piramides.

Gidas leido pavaikščioti po piramides pusę valandos, vietoje žadėtų 4,5 valandos.

Tiesą sakant, aplankyti vieną pačią mažiausią piramidę, .. ir namo.

Mums reikėjo į Didžiąją Kufu piramidę. Gidas supyko ant mūsų, bet vistiek nupirko bilietus į Kufų. Ingrida, Rasa, Mindaugas, Eglė ir Marius lipo į piramidės viršų. Andrius išvažiavo prie mažosios piramidės. Aldona ir aš, pasilikome lauke prie Didžiosios piramidės. Sėdėjome ir meldėmės. Po to fotografavomės ir laukėme išeinant mūsų draugų. Pirma išėjo Rasa, ji sako man reikia įsižeminti. Gidas nusekė paskui ją ir po to ilgai dar jos ieškojo… Po kurio laiko išėjo likę žmonės iš piramidės. Jie buvo labai laimingi ir švytintys, piramidėje susitiko su moterimi, kuri padėjo pajausti Dieviškąją Meilę.

Toliau mes nuėjome link Sfinkso. Prasidėjo procesas, Mindaugas suformavo sferą į kurią nusileido Valdovai, violetiniu spinduliu nusileido į Sfinkso galvą. Mes susikabinome rankomis, Ingrida komentavo tai ką matė. Kilo smėlio audra, iš žemės gelmių išlindo kaukolės, pakilo sielos, kurios buvo įkalintos. Eglė paleido Sielą, kuri pasiprašė, kad ją išneštų iš Egipto muziejaus.

Laimingi, nors trumpai pabuvę, keliaujame link namų į Hurgadą.

Prisnūstu ir jaučiu, kaip kažkas kala į autobuso grindis, ant ratų, tarsi būtų uždėtos grandinės, kurios skleidžia baisų triukšmą, toks jausmas, kad greit nukris autobuso ratai. Pradedu kalbėti violetinės liepsnos liepimus, pasijungia energijos darbui. Prisimenu, kad turiu Sanat Kumaros kardą, kuriuo atkertu viską, kas prilipę prie autobuso. Šliūūūkšt! Autobusas, tarsi būtų numetęs toną svorio, atsipučia ir  ima riedėti švelniai ir lengvai.  Prabunda Eglė. Ji sako, mačiau Anubį. Matyt, ne be reikalo, sakau yra ką palydėti į aną pasaulį, tuos, kurie nukrito 🙂

Autobusas pasuka į aikštelę poilsiui.

Ingrida prieina, sako, noriu tave apsikabinti, aš nusišypsau, papasakoju kas vyko.

Kvaila buvo manyti, kad viskas pasibaigė.

Kai tik autobusas pajudėjo iš aikštelės, triukšmas prasidėjo dar didesnis. Ėmė kalti į autobuso grindis, lyg norėtų jas pralaužti. Prašau Eglės, kad kviestų Snefru armiją. Atrodo, kad jie laukė kvietimo. Eglę prieš kelionę į Egiptą paruošė, ji turėjo visą amuniciją ant rankų, su kuo ji praskyrė autobusui šviesos kelią, tamsa, kaip skėriai traukėsi į šalis. Eglė pamatė, kad mes kažką vežamės. Tai, kas priklauso jiems.  Ji pamato, kad autobuse yra sarkofagas. Anubis kalba nesuprantama kalba ir atidaro sarkofago dangtį. Išleidžia energetinį debesį, jis peržvelgia vykstančius žmones, pastebi mane, priartėjęs nuima kažką nuo trečios akies, iš triklostės paima violetinės liepsnos energijos, Eglei pasako, kad jis mus pažino 🙂 ir šviesos greičiu nulekia į dykumą.

Pasirodo, mes išlaisvinome Tikrąjį Egipto Valdovą. Kas Jis?

Autobuse, dar  iš ryto, mus susodino gana keistai. Mus tris gale, Andrius, Eglė ir aš. Priekyje iš abiejų pusių, Rasa, Marius, Mindaugas, Ingrida ir Aldona. Viskas sudėliota tobulai, kad saugotume sarkofagą. Nors iš ryto dar visaip bandėme pasikeisti, bet viskas liko taip kaip turėjo būti. Ir dabar supratau, kodėl važiuodama iš Luksoro, jaučiau, kad į kai vyksime į Kairą, kojos bus nuleistos, tarsi važiuočiau autobusu, nors didžiulis noras buvo vykti mažu autobusiuku, bet sąlygos susidėliojo tokios, kad turėjome vykti su dideliu autobusu, visą dieną gidai tąsė mus po parduotuves, pirkti tai arbatos, tai aliejų, tai papirusų. Nesakau, kad tai blogai, tačiau kelionėje, tai labai išvargina. Ir viskas dėl to, kad sarkofagas į mažą autobusiuką nebūtų tilpęs. 

Žmonės, po dienos pavargę, miegojo. Į autobuso galą, kur sėdėjome mes su Egle, atėjo Mindaugas. Atsistojo šalia, mes toliau meldėmės ir dirbome su energijomis.  Snefru armija pasitraukė, bet mums vykstantiems kažkas vistiek norėjo pakenkti. Į autobuso grindis visą laiką garsiai kalė. Dirbau, kol žiauriai pavargusi užmigau. Kai prabudau, Hurgada buvo nebetoli, aš jaučiausi sudraskyta, saulės rezginys degė. Nukentėjome visi, sekančia dieną gydėme vienas kitą. Pasirodo Andrius, buvęs Šyvos karys, medžiotojas kuris gaudydavo demonus. Jis paleisdavo strėlę į kurį nors, ir jeigu buvo koks užsislėpęs demoniukas, netgi nuo Šyvos laikų, lėkdavo lauk 🙂

Paskutinės dienos skirtos poilsiui, saulei, nuostabiai jūrai ir pasibuvimui su savimi, Šventoje Egipto Žemėje.